Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 4
Užlipę į paskutinį aukštą jau tradiciškai atsiduriame ant vieno iš Aleksoto objektų stogo. Daug komentuoti nėra ką, nes šalia buvęs “Sanito” vaistų fabrikas, nuo kurio apylinkės matosi dar geriau. Buvome ir jame, reportažą rasite senesniuose post’uose. Eilinį kartą buvo įdomiau nei betkada :)
Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 3
Pasigrožėję menininkų ženklais pasukome į kita erdves.Visai nesitikėdami aptikome dar vieną salę. Sporto salę (krepšinio salę, jei taip tiksliau). Pro langus matosi niūrūs lapuočiai, ant parketo dar galima įžiūrėti krepšinio aikštelės ribas, spalvas ir linijas. Sienas puošia naujos kartos menas. Kartu su blankia šviesa bendras vaizdas sukuria paslaptingą nuotaiką, tačiau jauku. Išėję iš sporto salės paėjėjome į šoną. Keletas mažų kambariukų su krūva stiklo - “stiklo šalis” visi choru pasakėm. Daugiau pirmame aukšte nieko įspūdingo, tad lipame aukštyn. Antrajame mus taip pat pasitinka balos sienos arba graffiti piešiniai. Truputį pasižvalgom po antrą aukštą, kino kambariuką, pro kurio angas matosi aktų ar tai kino salės erdvės.
Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 2
Čia be didelių komentarų. Tiesiog keletas vietinio meno vaizdų. Enjoy.
Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote
Pastatas įsikūręs netoli valstybinės mokesčių inspekcijos. Į laisvalaikio kompleksą jis nė iš tolo nepanašus, bet atsižvelgus į tą laikmetį ir tai, ką aptikome, gal ir nieko. Apeidami VMI stovėjimo aikštelės tvoras prieiname pelėsiais ir kerpėm, krūmais ir medžiais apaugusį raudonų plytų pastatą. Iš pradžių nieko įdomaus su chebra nesitikėjom iš šio pastato, tačiau vos tik įėjus į vidų teko apsigalvoti. Iš pradžių mus pasitiko erdvi foje. Ant sienų gan neblogai išlikę sovietinio meno pavyzdžiai su kosmine tematika. Viduje išnešta viskas, ką tik įmanoma įsivaizduoti kadaise čia buvus. Pro įsivaizduojamas duris matyti aktų ar tai kino (?) salė. Neriame vidun. Matyti, kad šią vietą pamėgę Kauno graffiti maker’iai. Daug piešinių, dar daugiau tag’ų ir kitų ženklų.
Kauno mėsos kombinatas 3
Palipę į trečią ir ketvirtą aukštus aptikome graffiti maker’ių darbų. Savotiškai įdomu: eini apžiūrėti vietų, kurių galbūt jau nebebus žemėlapyje po kelerių metų ir pakeliui dar gauni apžiūrėti gatvės meno ekspozicijų. Smagu. Viršuje šiukšlų mažiau, matyt, čia dokumentų niekas nelaikė. Palėpėje pasijautėme nejaukiausiai: vėjas švilpia, nuo gatvės ataidi įvairūs garsai ir akį dar bado gaisro padariniai. Kažkas įsirengęs būstą, susirinkimo vietą ar šiaip “pachilinimo” spot’ą - prinešta fotelių, staliukų ir kitų, kontekstą atitinkančių, rakandų. Pro apdegusią skylę stoge puikiai matosi Aleksoto aerodromas ir kitos apylinkės. Ilgai čia neužsibuvom, nors ir šviesu, bet labai jau nemaloniai atrodo tamsūs šlaito kampeliai, apsisukam ir lipam žemyn. Vienų tarpukario pastatų likimas pasisuko teigiama linkme ir šiandien jie gyvena naują gyvenimą, tačiau kitų, kaip pavyzdžiui šio, deja, laikas nepasigailėjo ir kažin ar jis čia dar ilgai stovės. Visgi turi kažkur Aleksote stovėti golfo laukai… Na, o jei taip ir toliau stovės, tai aukštas po aukšto ir taip vanduo akmenį pratašo.
Kauno mėsos kombinatas 2
Kitoje pastato pusėje radome ne tik šiukšlių, bet ir įdomesnių radinių: evakuacijos planų, teritorijos pastatų išdėstymo popierių, kažkokių mėginių, sovietinių madų žurnalų, dujokaukių, cigarečių pakelių ir kitų, sovietinį laikotarpį menančių relikvijų. Metalo vagys spėjo pasidarbuoti ir šiame užkampyje, kadangi mūsų vizito metu jau nebebuvo laiptų apsauginių tvorelių, balkonų tvorelių ir apskritai ten nieko metalinio nebuvo likę. Kambariai tušti, durų nėra, tačiau langai sveiki - keista. Bevaikščiojant kolega pastebėjo jog kambarių išdėstymas nelogiškas: norint patekti į kabinetus/kambarius reikia pereiti dar per kelis patalpas, vestibiulius, kambarius. Dar šiek tiek pasisukiuoję, įlipę į balkoną be įėjimo ir pažiūrėję pro langus lipome aukštyn…
Kauno mėsos kombinatas
Po ilgokos pertraukos vėl pradėjome dar vieną “ekspediciją” po apleistas Kauno vietas. Oras pasitaikė šiltas, saulė bandė veržtis pro ryto debesis, o mes nužingsniavome į buvusį “Kauno mėsos kombinatą”. Visa kombinato teritorija milžiniška, sovietmečiu dar buvo vadinama “dešrų kaimeliu”. Šiandien vienuose pastatuose įsikūrę sandėliai, kituose biurai, teritorijoje atsirado ir naujų statinių. Daugiau ar mažiau pastatai yra naudojami ne pagal pirminę jų paskirtį, tačiau yra keletas apleistų ir nenaudojamų “vaiduoklių”. Didžiausiame iš jų ir apsilankėme. Pirmi aukštai yra užmūryti, tačiau išlaužtos durys į rūsį, pro kurį galima patekti į bet kurią pastato vietą, rodo, jog pastatu šeimininkai nesirūpina. Laimei, mūsų komandai neteko lipti žemyn į rūsį ir pro jo labirintus ieškoti kelio į viršutinius aukštus. Viename iš pirmo aukšto užmūrytų durų radome išdaužtą skylę, pro kurią ir patekome į vidų. Pirmas vaizdas ne itin malonus: aplinkui tamsu, žibintuvėlių neturėjome, tad į tamsiausius kampelius nelindom, o patraukėm laiptais aukštyn. Akį patraukė puikiai išsilaikę tarpukario laikų laiptai, tikriausiai buvo atsarginė, mažai naudojama laiptinė. Patekome į ilgą koridorių ir aplankėme pakeliui visus kambarius. Visur jau spėta apsilankyti ekstremalių pojūčių mėgėjų ir piktybinių “turistų”: įvairūs popieriai ir dokumentai išmėtyti po visas grindis, ant grindų mėtosi žalios stiklo šukės, tuščia tara ir kitos šiukšlės, spintos išknistos ir apnuogintos - nė vienos sveikos vietos. Bet tokių vaizdų mes čia ir atėjome pasižiūrėti.
Potyriai apleistame Šančių metalo apdirbimo fabrike 2
Paėjus dešiniau patenkam į mažesnę patalpą. Velnias žino kas čia buvo, nes dulkių čia dar daugiau, juodų. Tikriausiai metalo dulkės, nes žengus žingsnį į viršų pakylą saulėje žvilgančios granulės. Staiga prisiminiau buvusių klasiokų, kurie netoliese gyvena, pasakojimą, jog, kol dirbo šis fabrikas, puse Šančių skendo geltonose metalo dulkėse. Teko prisidengti nosį rankove ir nešdintis įį kitą salę. Kitoje pusėje aptikom kažką panašaus į „šefo kambarėlį“, tik jis buvo antrame aukšte (P.S. laiptų - nebuvo, damn…). Pro atvertas duris matėsi iš vaikystės atmenamas sovietinėse parduotuvėse buvęs vidaus dekoro raštas iš molinių plytelių ir įdomiausia… Ant sienos kabėjo šalmas. Atrodo mistiškai. Pasisukioję ilgėliau radome ir daugiau mažų kambarėlių, su išlikusiais autentiškais darbo saugos plakatais, siaubingi sovietiniu vidaus dekoru ir kitom detalėm. Laikas namo. Paskutinis išbandymas lipant į lauką pro 3x3 skylę lange ir mūsų pranešimas tik ką baigėsi.
Potyriai apleistame Šančių metalo apdirbimo fabrike
Veiksmo vieta - Šančiai, Juozapavičiaus prospektas, šalia poliklinikos. Taigi, pradžia ne itin kokia, prie netoli mūsų vienintelio įėjimo į pastatą stovi kelių policija iš su fenais šildo orą. Įėjimas gana mažas - išmušti 9 langeliai, tokie patys kubiniai langeliai, kuriais įstiklintos sovietmečiu statytų mokyklų sporto salės. Tad įlįsti vidun reikia šiek tiek pastengų. Na, bet man net nespėjus apsidairyt kolega greitai šmurkštelėjo vidun, o aš likau stovėti vienas. … .Aš jau irgi viduje. Am, kol atsiradau viduje bendramintis jau spėjo kažkur nueiti, vienam gana nejauku šiame objekte. Jei praeituose statiniuose buvo užtektinai šviesos, tai šis objektas buvo pats tamsiausias iš jau lankytų. Savotiška ir atmosfera. Tačiau nors ir gatvė visai šalia, viduje įtartinai ramu ir tylu. Beje, nors ir tamsiausias, tačiau pats įspūdingiausias: sienų dažai apsilupinėję, sienos ir kolonos išdažytos įvairiausiomis spalvomis - tikra mozaika, viršuje dar likę kažkas panašaus į elektros laidus, vedančius į apšvietimo lempas, ant žemės pilna įvairiausių šiukšlių, tačiau nebuitinių: lentų, plastikinių indų plytų, medinių dėžių ir žinoma - galybė dulkių.
In Sanitus tiesiogine ta žodžio prasme 4
Žygiuojame į kitą stogo pusę, į keistą namelį ant stogo, vadinamą laiptine 2. Nulipę vienu aukštu žemyn vėl randame užrakintas duris, tad į antrą, trečią, ir ketvirtą aukštus nebepateksim. Smagiai lipame žemyn į pirmą aukštą. Kažkur tarp antro ir trečio aukštų aptinkame maišą su gausybe panaudotų sąsiuvinių, darbo saugos knygų ir kitų popierių. Įdomu pavartyt, kai kurios iš jų pa-ruski. Ką padarysi. Nulipus į pirmą aukštą laiptinės durys, vedančios į lauką, taipogi buvo užrakintos, tad eilinį kartą išgelbėjo išdaužtas langas. Lendame pro plyšį tvoroje ir mes jau laisvėje. Įdomu visgi ką čia pastatys?
In Sanitus tiesiogine ta žodžio prasme 3
Lipame aukštyn. Sienų dažai suskilę į šimtus mozaikos gabalėlių, pro juos veržiasi senesni sienų vitražai. Užkilus į antrą aukštą tenka mažumėlę nusivilti - durys užrakintos. Paklusdami miesto tyrinėtojų geležinei taisyklei - Take Only Photographs, Leave Nothing but Pictures - nesilaužiame, nieko negadiname ir lipame toliau, žiūrim kas bus. Kelionė į viršų neprailgsta, kai akį patraukia vis platesni Aleksoto horizontai. Užlipome į paskutinį aukštą ir… Taigi, taigi, durys atdaros. Negi lipsime žemyn. Pasisukam koridoriu į dešinę, o ten lifto kėlimo varikliai stovi. Nežinia kiek sveikų dalių ten belikę, bet džiaugiamės radę įdomesnį kadrą blogui. Čia pat kitas nedidukas kambariukas, su langu į stogą. … . Mes jau ant stogo. Nesupraskite neteisingai, lango jau seniai ten nėra. Tiesiog šiek tiek užtruko kol pro tą mažą langelį pralindome. Taigi mindžiojame smaluotą „Sanito“ stogą ir žvalgomės į visas puses. Tenai apačioje ištisi kvartalai individualių namų, kitoje pusėje kaip ant delno S. Daraius ir S. Girėno aerodromas, Aleksoto stiklo fabrikas. Kyla ir leidžiasi sklandytuvai. Ką čia ir bepridurt.
In Sanitus tiesiogine ta žodžio prasme 2
Einame į kitą pusę. Atsiveria didžiulės erdvės tarp pirmo ir trečio aukštų, prie lubų dar laikosi masyvūs metaliniai vėdinimo vamzdžiai, siauresni - vandentiekio. Laidai, galybė plytų, mašinų pypsėjimo aidai, nuo šalia esančio veiverių plento, nuvarvėjusio rudys ant baltų plytelių sienoje, dulkių ir akmenų girgždesys tarp batų gaudant geresnį kadrą, ne grynas oras - in sanitus. Pakeliui į laiptinę aptinkame dar vieną lifto šachtą, ant kurios užrašas mums primena „Liftas neveikia“.
In Sanitus tiesiogine ta žodžio prasme
Sekmadienio rytas, saulė plieskia, tačiau šaltoka. Lekiam Europos prospektu į Aleksoto „Sanitą“, užfiksuoti paskutinių pastato originalios išvaizdos akimirkų. Šis reportažas bus plačiausias iš visų kol kas buvusių. Šokam per tvorą, apsiginklavę fotoaparatais, ir netrukus mes jau stovime prieš buvusį vaistų fabriką. Vyksta griovimo darbai, pirmieji aukštai vienoje pastato pusėje jau be langų, kitoje - nebėra antrojo aukšto perdangos. Pasidairom dar šiek tiek į pastatą ir lipam vidun. Lobis. Viduje tvarkingai rūšiuojamas statybinis gruzas, kai kur net stop juostomis aptvertos statybinės šiukšlės. Užmatome lifto šachtą. „Krovininis liftas. Keleivius vežti draudžiama“, greičiausiai tai netiesa, jei vieniša kėdė slepiasi lifte. Ant sienų dar išlikę geltoni, žali, balti dažai, plytelių mozaikos.
Nebaigtas statyti stoties turgus 2
Užlipus ant stogo (Tiesą sakant, ten trečias aukštas bet tikro stogo kaip ir nėra…) pasimatė pradėtos statyti stogo konstrukcijos. Pastato sienos pavyzdingai sumūrytos, ir plytos pasirodė gana kokybiškos. trečiame aukšte yra keletas piešinių, bet matyt ši vieta nėra populiari tarp graffiti maker’ių. Pažvelgus į pietinę pusę matosi “Pergalės” teritorija, kiek kairiau - kažkoks nebaigtas statyti objektas. Tenai apsilankysime kitą kartą. Keista, kad centre vis dar yra tiek daug neužstatytų ir /ar apleistų erdvių. Aplankę šį aukštą nusileidome į pirmąjį - tamsiausią ir vėsiausią. Buvo saulėtas rytas, todėl ant betono žaismingai krito įvairiausi atspindžiai, geometrinių figūrų dariniai ir kitos keistenybės. Akį patraukė laiptinė, vedanti žemyn. Nusileidus - tamsu nors durk į … Kadangi neturėjom prožektoriaus su savimi, teko pasitenkinti nuotrauka, padaryta su fofolykste. Nežinojom ką pamatysim, o ką pamatėm ieškokite čia: http://urbanmelancholia.tumblr.com/. Tiek žinių.
